|
Parašė Vitalija
|
|
Trečiadienis, 24 Birželis 2009 09:37 |
|
Pasiilgau arklio
Paprasčiausiai pasiilgau arklio, jo protingų ir gerų akių. Norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip — pasiganyt sykiu.
Jau seniai neglosčiau aš jo strėnų, kvepiančių pavasario žeme, ant kurių, net pavalkus nuėmus, lieka doro prakaito žymė.
Vis galvojom, kaip žadėjo dainos, kad nujosim vienąsyk vėlai, kur pro langą ilgos kasos dairos, kur nenuganyti dobilai.
Taip ir liko — tik daina ir godos, tik žebuoklio rūdys dantyse, tik ilgų, sunkių vagų golgotos ir kaip darbas paprasta tiesa.
Ji — tarytum pavalkai — mus jungia su praeitimi ir ateitim. į gyvenimą — saldžiausią jungą — žiūrim jau suprantančia akim.
J. Marcinkevičius
|