Arkliai - arklių veislės

Pradžia

Arkliai

Veislės

Stambieji žemaitukai

Parašė Decently
Penktadienis, 01 Sausis 2010 12:40
Stambiųjų Žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a. pabaigoje, atsiradus didesnio arklio poreikiui, kai žmonių nebetenkino smulkus Žemaitukų veislės arklys. Šiuo laikotarpiu šiaurės rytų Lietuvos dalyje Žemaitukai kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje, buvo sukurtas stambesnis ir daug tvirtesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo Žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu. Vėliau, apie 1946 metus, šio tipo arkliai buvo atskirti nuo Žemaitukų ir pavadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai kartu su Žemaitukais gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. 1963-1965 m. Stambiesiems Žemaitukams gerinti buvo įvežti Šiaurės švedų veislės eržilai. Savybės: Aukštis ties gogu: 148-154cm Krūtinės apimtis: 181-187cm Vidutinis svoris: 500-550kg Plaštakos apimtis:19,3-20,5cm Stambiųjų Žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos iki tamsiai bėros, juodos. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, bulani su dryžiu per nugarą ar juodi arkliai. Stambieji žemaitukai buvo veisiami linijinio veisimo būdu. Stambiųjų Žemaitukų veislės arklių tipas nebuvo baigtas konsoliduoti. Stambieji Žemaitukai į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip vietinė arklių veislė. Pirmoji žemaičių veislės arklių valstybinė kilmės knyga išleista 1959 m. ir leista iki 1996 m. Nuo 2001 m. Stambiųjų Žemaitukų kilmės knygas veda Lietuvos arklių augintojų asociacija. Vieningos stambiųjų žemaitukų identifikavimo sistemos šiuo metu nėra, veisliniai arkliai identifikuojami pagal spalvą bei žymes. Stambieji Žemaitukai yra darbiniai - važiuojamojo tipo arkliai. Lietuvoje darbo arklių jėgos bandymai pirmą kartą buvo atlikti 1857 metais. Stambiųjų Žemaitukų treniravimas ir pajėgumo bandymai pagal vieningą metodiką pradėti nuo 1954 metų iki 1985 m. Nuo 2002 m. už stambiųjų Žemaitukų išbandymus atsakinga "Lietuvos arklių augintojų asociacija". Šiuo metu stambiųjų žemaitukų veislės arkliai yra įtraukti į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija), taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą ir pripažinti nykstančiais. Pagal kaimo plėtros 2004–2006 m. programos, 2007–2013 Kaimo plėtros plano priemonę „Agrarinė aplinkosauga“ yra skiriama parama už nykstančių (retų) veislių gyvulių ir paukščių auginimą. Pradėjus įgyvendinti šias programas, stambiųjų žemaitukų populiacijos mažėjimas iš dalies sustabdytas, tačiau genealoginė veislės struktūra nyksta ir toliau. Veislinių eržilų skaičius sumažėjo iki kritinės ribos. Iš gausių keturių linijų – Šachtioro II 235, Agrasto 156, Kalmano 185 ir šiaurės švedų veislės eržilo Klinto – liko tik po kelis eržilus. Tipingų aukštos veislinės vertės Agrasto linijos eržilų visai mažai. 1 2 3 4 5 ( 24 bals. )

Komentuoti

Žemaitukai - universalūs žirgai

Parašė Decently

Sekmadienis, 07 Birželis 2009 15:28

Žemaitukai – viena seniausių žirgų veislių Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus.Tai universalūs ponių klasės žirgai.

Žemaitukai labai gerai perduoda palikuonims per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes: nereiklumą, ištvermę, tvirtą konstituciją, universalų darbingumą, energingą temperamentą, dailų eksterjerą, todėl yra neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas. Žemaitukai atsparūs infekcijoms, neišrankūs pašarams, yra ilgaamžiai, stiprūs, energingo, bet paklusnaus charakterio.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Žemaitukų skaičius ėmė didėti, tačiau veislė vis dar tebėra dideliame išnykimo pavojuje. Už žemaitukų veislininkystę ir darbingumo išbandymus atsakinga 1997 m. įsikūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, kurios buveinė yra LVA Gyvulininkystės institute. Pagrindiniai veisliniai branduoliai yra laikomi Vilniaus žirgyne ir LVA Gyvulininkystės institute, bei pas privačius augintojus.

Įdomu! Žemaitukai žinomi nuo seno ir už Lietuvos ribų. Šios veislės kumelė Žaibė ir eržilas Hiršas trečioje pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 m. buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Keistutis – didžiuoju sidabro medaliu.

Žemaitukus dėl jų gerų savybių (ištvermingumo, neveiklumo) ir nedidelės kainos noriai pirko latviai, belgai, vokiečiai ir anglai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva parduodavo per metus apie 30 tūkst. arklių.

___

Aukštis: vidutinis eržilų aukštis ties gogu yra 135 cm, kumelių – 133 cm.
Apimtys: eržilų įstrižasis liemens ilgis –143, krūtinės apimtis – 173, plaštakos apimtis – 18 cm; kumelių įstrižasis liemens ilgis – 142, krūtinės apimtis – 175, plaštakos apimtis – 17,5 cm.
Spalva: bėra (daugiau kaip 40%), juoda (21%), juodbėra (19%), bulana (3,8%), sarta, pelėka. Nebūdinga keršumas, platus baltas laukas, baltos kojos. Dažniausiai be žymių.

Žemaitukų panaudojimo sritys: veislei; veislei, gerinant kitas veisles ir konsoliduojant stambųjį žemaituką į atskirą veislę su atskiru pavadinimu, šeimos ūkyje kaip universalus arklys, hipoterapijai, reabilitacijos centruose, vaikų jojimo klubuose (konkūrams, išjodinėjimui, lenktynėms), poni klasės žirgų varžybose (konkūruose, maratonuose, karietinio, figūrinio važiavimo varžybose), turizmo bazėse, pramogai. Viduramžiais žemaitukai garsėjo kaip geriausia pasaulyje kovinių žirgų veislė.